Filosofija

Kadangi mokslas, menas ir religija ženkliai įtakoja žmonių gyvenimus, todėl labai svarbu, kad šių disciplinų metodai ir praktikos būtų „skaidrios“ – atviros apmąstymams ir perkūrimams. Tiek teorinio pobūdžio žinojimas, tiek praktinio pobūdžio „žinojimas, kaip“ yra neatsiejami nuo jų kūrėjų istorinio, kultūrinio, socialinio, erdvinio, laiko ir kinestetinio sąlygotumo. Reflektuodamos jų sukūrimo kontekstą, tampame atidesnės savo situacijai ir… kūrybingesnės!

„Portike“ labiausiai domimės filosofija, kuri apmąsto įkūnytos (reiškia, neatskirtos nuo konkrečių aplinkybių) patirties, judesio bei meninių praktikų svarbą. Tokia filosofija – ne ankstesnės tiesos „atspindys“, o praktika, – kvietimas į naujų galimybių būti pasaulyje paiešką.

Tikra filosofija – tai vėl išmokti matyti pasaulį, ir šia prasme papasakota istorija gali taip pat „giliai“ įprasminti pasaulį, kaip ir filosofinis traktatas. Mūsų likimas yra mūsų pačių rankose, mes tampame atsakingi už savo istoriją, – tai lemia refleksija, lygiai kaip ir sprendimas, į kyrį mes įtraukiame savo gyvenimą – abiem atvejais kalbama apie nenumaldomą veiksmą, kuris pasitvirtina įvykdamas.“ Maurice Merleau-Ponty

Filosofija mums, sekant kai kuriais 20 a. filosofais, yra sąvokų kūrimo menas, sąvokų, kurios ne tik paaiškina pasaulį, informuoja subjektą, bet ir paruošia mus transformacijos galimybėms.

„… Filosofijos uždavinys yra sukurti sąvokas, ypač – naujas sąvokas. […] Be sąvokų mes negalime mąstyti konceptualiai, negalime suprasti abstraktaus, hipotetinio, įmanomo, galimo, suprasti dalykų, prieštaraujančių faktams, alternatyvaus ar kito, negu tai, kas jau yra. Galvodami be sąvokų, percepciškai arba afektyviai, suvokiame ir jaučiame nauja arba tai, ko dar nėra, ir tai atlieka dalį sąvokų darbo. Tačiau be sąvokų mes turime tik ateities horizontą, plačia kryptį be jokių brėžinių. Mums reikia filosofijos, nes turime galvoti, tam, kad pakeistume kursą ir judėtume mums tinkama kryptimi.“ Elizabeth Grosz

„Portike“ puoselėjame įvairius konceptualizavimo būdus, ginčijimo, diskusijų formas, vizualinių sąvokų – vaizdinių, kinestetinių „paveikslų“ kūrybą, – praktikas, kurios stimuliuoja su ateitimi žvitriai besiderančią saviraišką.