Apie judesį

Mes jaučiame tik tai, kas juda – mumyse, kituose žmonėse, pasaulyje. Visi pojūčiai, o tuo pačiu ir mūsų santykis su pasauliu, priklauso nuo judesio. Judėdami pajaučiame save ir pasaulį, judėdami pasauliui save atveriame.

 

Pasaulis, į kurį kreipiamės, yra kultūriškai struktūruotas. Per sąveiką su juo tampame kultūros dalimi. Dalyvaudami socialinėse ir kultūrinėse praktikose, įžengiame į socialinio judesio erdves, kuriose vyksta mūsų patirties plėtra.

Pasaulio pažinimas yra neatsiejamas nuo judesio pojūčio, reiškia, neatsiejamas nuo iš kartos į kartą perduodamos judėjimo pasaulyje patirties, sąlygojančios mūsų buvimo pasaulyje būdą. Žmogaus gebėjimas būti formuojamu socialinėse ir kultūrinėse erdvėse siejamas su didžiulėmis žmogaus kūno plastiškumo galiomis. Visgi, šis procesas nevyksta viena kryptimi. Socialinis kūno išdirbimas ir kūno poveikis sociumui yra persipynę. Judesio patyrimas gali ne tik palaikyti, bet ir keisti kultūrines reikšmes. Judesys – labai svarbus kultūrines santvarkas transformuojantis veiksnys.

Būtent socialiniuose ir kultūriniuose suvaržymuose išryškėja situaciją keičiančios judesio ypatybės.

Laisvė nuo suvaržymų gali būti įgyjama

  • plečiant savo judesio ribas,
  • vaduojantis iš su(si)kaustymų,
  • transformuojant judesio pobūdį,
  • keičiant elgesio „normas“.

 

Apie judesį „Portike“

Nuo nelabai pastebimų judesių variacijų – iki šokių ar performansų sukūrimo ir išpopuliarinimo, siekiant įtakoti sociokultūrines praktikas – toks judesio studijų (ne tik „Portike“) diapozonas. „Portikas“ – gera vieta labiau susitelkti į judesį – be galo svarbų, tačiau dažnai pakankamai neįvertinamą mūsų gyvybingumo (reiškia, ir rezistencijos!) aspektą.

„Portike“ raginame rimtai įsiklausyti į kinestetinį grįžtamąjį atsaką – reakciją, kylančią iš mūsų judėjimo konkrečiose aplinkybėse ir situacijose. Taip pat raginame nenuvertinti judesio galimybių, – atrasti sau (vadinasi, ir kitiems) patogesnį (t.y., „teisingesnį“) būdą judėti, paprastai tariant, – raginame keisti judėjimo, o taip pat ir mąstymo įpročius. Galima pradėti nuo judėjimo…

„Portike“ įpročiai keičiami:

  • Judant be žalos sau ir kitiems,
  • Stiprinant raumenis ir pasitikėjimą savo galiomis,
  • Rimtai įsiklausant į visus „kūno signalus“ ir apmąstant judesyje besirandančias asociacijas,
  • Draugaujant su kitais judančiaisiais,
  • Atsidedant bendram kūrybiniam procesui.

 

„Portiko“ judesio praktikos: judesio pratybos, judesio treniruotės, šokis.

Judesio pratybose tyrinėjame:

  • judesį, kuris visus mūsų pojūčius padaro aktyvius, leidžia patirti, pažinti daiktus,
  • judesį kaip perėjimą, procesą, padedantį atrasti save besikeičiančiame pasaulyje,
  • judesį kaip aktyvų, intencionalų veiksmą, siekiantį pokyčio visuomenėje.

Tyrinėjimuose naudojamos įvairios judesio eksploracijos ir improvizacijos technikos bei meditatyvaus judėjimo metodai.

Judesio treniruotėse valingai kvėpuojame, tempiame ir stipriname raumenis, kitaip sakant,- daromės lanksčios(-tūs) ir stiprios(-ūs)..

Apie šokį skaitykite skiltyje „Šokis“.

 

Nuostata: Nieko gėdingo kūne nėra! Visi garsai ir kvapai, kaip ir „nepavykę” judesiai yra būdingi visiems judantiesiems. Tai – mūsų kūniškų pastangų apraiškos. Pastangas reikia gerbti.

Judesys – kvietimas atsiverti pasauliui. Judesio treniruotėse ir pratybose puoselėjame jautrų dėmesingumą aplinkai – ritmams, erdvei, daiktams, bei įsiklausymą į kitų gyvų būtybių atsivėrimus per judesį. Judesys – tai kelias į laisvę ir solidarumą.